Iš ciklo TREJI METAI PERISKOPE

Periskòpas (gr. periskopeo – apžiūrinėju) – optinis prietaisas, leidžiantis stebėti objektus, esančius už stebėtojo regos lauko. Tai šviesos spindulius atspindinčio monokuliarinio arba binokuliarinio vamzdžio ir veidrodžių ar prizmių sistema. Spinduliai nuo stebimo objekto patenka į periskopo viršuje esantį veidrodį ir atsispindi žemyn į apatinį veidrodį, kuris nukreipia šviesą į stebėtojo akį. Tokiu būdu stebėtojas gali matyti vaizdą, esantį virš, aplink ar už kliūties.

Kai dar gyvenau daugiabutyje ir vakarais, jau sutemus, išeidavau pavedžioti Plūdę, stabtelėdavau ant kalnelio priešais mūsų namą paspoksoti į kaimynus. Ryškioje elektros šviesoje gyvenimai plaukia tarsi nebyliojo kino juostoje. Dažnai nesuprasdavau, kas gi ten darosi, kas gi vyksta iš tikrųjų. Bet užtat galėdavau spėlioti ir fantazuoti. Keista, kad daugumos gyventojų langų beveik niekada nedengdavo užuolaidos: buvo paprasta tapti nematomu stebėtoju.
Labiausiai man patikdavo stebėti jauną moterį ketvirtame aukšte. Gal todėl, kad buvome bendraamžės. Sutikusi ją kieme ar laiptinėje, sutrikdavau. Pasijusdavau tarsi demaskuota, lyg išlindusi iš slėptuvės, lyg stebėjusi kaimynę periskopu.

Pirmąsias kompozicijas sudėliojau prasidėjus karui. Įvykiai pasaulyje sutapo su mano asmeninio gyvenimo permainomis. Karo grėsmė ir nerimas dėl ateities kėlė desperaciją, taigi asmeninių pokyčių srovės stabdyti jau nebebuvo jėgų. Ir nesipriešinau. Po metų pradėjau ofortus. Pirmuosius slėptuvėje, slaptai, tik sau. Ir greitai supratau, kad tai tampa mano žiūrėjimo į naująjį pasaulį perspektyva visam raižinių ciklui.

Periskopas leidžia stebėti paslapčia, būti nematomu. Arba matyti iš neįprastos perspektyvos. Juk šiuo prietaisu galima matyti vaizdą, kurio žvelgiant tiesiai nepamatysi. O man svarbu pamatyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali būti nepastebėta, veikia šešėlyje.

Kartais atrodo, kad nedalyvauju svarbiuose savo gyvenimo įvykiuose, o stebiu juos iš šalies. Taigi ir šiam ciklui sukurti pasirinkau stebėjimo rakursą lyg pro rakto skylutę. Nutariau likti saugioje distancijoje, tarsi atsiriboti nuo tiesioginio veiksmo, tapti pasyvia stebėtoja iš atstumo, už kliūties, už „ketvirtosios sienos“. Ir galbūt neprisiimti atsakomybės už tai, kas vyksta. Tokia žiūra man patogi ne tik iš smalsumo ar noro išlaisvinti savo mintis, bet paranki siekiant peržengti fizines, socialines ribas. Ir pabrėžti slaptumą, nematomą buvimą, netiesioginį patyrimą, gal ir vienišumą. O taip pat – fokusuotis į patį stebėjimo aktą.

Žinoma, matymas tik iš tam tikros pozicijos siaurina suvokimo ribas, gali įkalinti subjektyvume. Bet juk su tokia patirtimi susiduriame kasdien, net bendraudami su artimiausiais, – nebūtina atsidurti kitoje periskopo pusėje. Todėl norėčiau, kad mano žiūrovams kiltų dvejonių, ar jie mato tik tai, kas prieš akis. Ir galbūt paklaustų: tai kas gi ten vyksta iš tikrųjų?