„Apokalipsė“ – tai žmogaus ir dirbtinio intelekto dialoge gimęs kūrinys apie šiuolaikines politines ir socialines kataklizmas, nerimą, baimę bei tikėjimo šešėlius. DI generuoti vaizdiniai buvo atrenkami, perkomponuojami ir transformuojami, todėl algoritmas tapo ne įrankiu, o bendrakūrėju. Darbe ant skaitmenine spauda atlikto vaizdinio buvo piešiama ir tapoma.
Kūrinys dialoguoja su viduramžių ikonografija ir ypač su Hieronymus Bosch vizijomis, kuriose chaosas atspindi žmogaus vidinę dramą.
Čia apokalipsė suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip lūžio būsena – veidrodis, atspindintis mūsų laikų trapumą ir kolektyvinę nuojautą, kad pasaulis balansuoja ties slenksčiu.