Laukiame Jūsų Kristinos Mažeikaitės parodos TYLOS DIENA atidaryme vasario 5 d. 18 val.!
Kristina Mažeikaitė (g. 1987, Vilniuje) – menininkė, tapytoja, kuratorė. Menininkė savo kartoje išsiskiria nuoseklia tapybos, abstraktaus žanro plėtote bei mega formato drobėmis. Kurdama ji eksperimentuoja su tapybinės raiškos teikiamomis galimybėmis, taip aktualizuodama klasikinę tapybinės raiškos formą šiuolaikiniame kontekste. Pasitelkdama abstrahuotą raišką ir atsisakydama naratyvinio vaizdo, autorė nagrinėja žemės sandaros struktūras, laiko tėkmės, egzistencinės būties, vaizdo taktiliškumo patirtis.
Autorė apie parodą:
„Buvo etapas, kai nutapytus paveikslus studijoje skirsčiau į dvi grupes: vieni jų buvo pavadinti „Pelenų diena“, kiti – „Tylos diena“. Pelenų diena – tai išdeginta žemė, kur įsivaizduojamą žalią ar žemės ochrą pakeičia monochrominė, pilka. Šie paveikslai atsirasdavo pertapius buvusius peizažus, tarsi sudegusius per laiką. Tylos diena – visai kas kita. Čia norisi daugiau pauzių ir sustojimų. Tylos diena – tai tarsi dedikacija laiko patirčiai. Tai prabėgusio laiko, kurio stebėtoja buvau, koncentracija. Ar pauzė tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, pauzė – paveiksle tapusi nesibaigiančio laiko patirtimi, nutapyta pamatymui.
Tapant vienu iš kertinių klausimų yra, kada paveikslas baigiamas. Betapydama šį ciklą, priėjau atsakymo, kad tapyba baigiasi, kai pavyksta užčiuopti tolių gaudesį. Tapytoja ir menotyrininkė A. Kulbytė apibūdindama mano darbus yra rašiusi: „Pabuvusi prie kūrinio <...>, pastebi, kad struktūra iš pirmo žvilgsnio regisi surežisuota, planinga, ji tiesiog pajungta aktyvios, spengiančios tylos, kiek slegiančios melancholijos atskleidimui („anatomijai“). Joje gali sugauti sklandantį šviesos žvilgsnį. Galbūt tai atsigręžimas į patį save, kai ribinėse situacijose suvoki esant kitą krantą, kuris nuolatos paslėptas ar sąmonei nepažinus, nušvintantis.“[1] Kiekviename paveiksle matomos horizonto linijos – viena vertus, vis atkartojama žemės ir dangaus atskyrimo rutina, kaip procesas be pabaigos, tampantis menininko kūrybos rutina. Bet kartu visos horizonto linijos, daugybė horizonto linijų – tai tarsi daugybė bandymų įveikti laiko, erdvės, atminties distancijas.
„Galbūt atstumą tarp praeities ir dabarties galima išmatuoti šviesa, krentančia tarp šešėlių ant grindų“, – klausia Annie Ernaux knygoje „Metai“. Man atrodo, kad tapyba šiandien išlieka ta galinga technika, kuri banalių vaizdų pertekliaus metu, vis dar gali supurtyti žiūrovą sukuriamos prabėgusio, esamo, o kartais ir būsimo laiko patirties tikrumu ir tiesumu. Ir tai yra labai įdomu.“
𝐏𝐚𝐫𝐨𝐝𝐚 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬 𝐢𝐤𝐢 𝐤𝐨𝐯𝐨 𝟏 𝐝.
𝑃𝑎𝑟𝑜𝑑𝑎 𝑦𝑟𝑎 𝐿𝑖𝑒𝑡𝑢𝑣𝑜𝑠 𝑑𝑎𝑖𝑙𝑖𝑛𝑖𝑛𝑘𝑢̨ 𝑠𝑎̨𝑗𝑢𝑛𝑔𝑜𝑠 90-𝑚𝑒𝑐̌𝑖𝑜 𝑝𝑟𝑜𝑔𝑟𝑎𝑚𝑜𝑠 𝑑𝑎𝑙𝑖𝑠.
Organizatorius - Dailininkų sąjungos galerija
Parodą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
[1] 𝐾𝑢𝑙𝑏𝑦𝑡𝑒̇, 𝐴. (2024). 𝑃𝑒𝑖𝑧𝑎𝑧̌𝑜 𝑓𝑜𝑟𝑚𝑎𝑐𝑖𝑗𝑢̨ 𝑎𝑘𝑖𝑚𝑖𝑟𝑘𝑜𝑠. 𝐴𝑝𝑖𝑒 𝑚𝑒𝑛𝑖𝑛𝑖𝑛𝑘𝑢̨ 𝑟𝑒𝑧𝑖𝑑𝑒𝑛𝑐𝑖𝑗𝑎̨ 𝐾𝑖𝑛𝑡𝑢𝑜𝑠𝑒. 𝑍̌𝑢𝑟𝑛𝑎𝑙𝑎𝑠 „𝐷𝑎𝑖𝑙𝑒̇/𝐴𝑟𝑡“ 𝑁𝑟. 96. 𝐴𝑅𝑇𝑆𝐸𝑅𝐼𝐴, 𝐷𝑎𝑖𝑙𝑖𝑛𝑖𝑛𝑘𝑢̨ 𝑠𝑎̨𝑗𝑢𝑛𝑔𝑜𝑠 𝑙𝑒𝑖𝑑𝑦𝑘𝑙𝑎.
Agnės Kulbytės straipsnis apie parodą:
Comments