Žilvino Landzbergo paroda LABAS RYTAS

Paroda prasideda savotiška nakties būsena, o jos pasakojimas palaipsniui veda ryto link. Naktis – dar neįvardintas pasaulis – vaizdų, pojūčių, nuojautų ir galimybių erdvė. Ryte pasaulis tampa atpažįstamu. Taigi parodos erdvę galime skaityti kaip tam tikrą kelionės trajektoriją, o jos istorija remiasi pasakos struktūra. Tai netiesioginis, labiau poetinis pasakojimas, artimas sapno retorikai ir jo logikai. Todėl žiūrovas kviečiamas įsitraukti į parodą ir tam tikra prasme pats tapti pasakotoju: susikurti ryšius tarp kūrinių, užpildyti pasakojimo spragas savo vaizduote ir patirtimi.
Parodos sumanymui svarbi pati galerijos architektūra. Erdvės planas leidžia iš išorės, per stiklus, matyti visą parodos erdvę, o jos galinė dalis yra orientuota į rytus. Fizinės erdvės savybės tampa vienu iš parodos pasakojimo atspirties taškų.

Parodoje eksponuojami specialiai šiai erdvei sukurti kūriniai: objektai, piešiniai, sieninė tapyba ir kiti darbai, o kartu jie sudaro vieną bendrą, asociatyvų pasakojimą. Šio pasakojimo stilistika artima magiškojo realizmo literatūrinei logikai, simbolizmui, taip pat primityvizmo ir autodidaktinio meno estetikai. Medžiagiškumo prasme parodoje tęsiama menininkui būdinga kūrybos kryptis. Autorius naudoja paprastas, dažnai rastas, pirmines, grubias medžiagas ir jų derinius. Šios medžiagos gali būti suprantamos kaip turinčios archajiškumo, pirmapradiškumo, kartais net primityvumo bruožų. Jose atsiranda santykis su žmogaus sukurta aplinka, su kasdienybės medžiagiškumu ir sociumo estetika. Šį kartą daugiau dėmesio skiriama spalvai ir spalvų tarpusavio santykiams. Spalva tampa ir nauju pasakojimo elementu, keičiančiu kūrinių tarpusavio santykius ir pačios erdvės suvokimą.

Paroda turi netiesioginių sąsajų su menininko ankstesne personaline paroda Klaipėdoje. Šią parodą galima suvokti kaip tam tikrą jos tęsinį paremtą panašiais klausimais ir mąstymo kryptimis, kurie čia įgauna kitą formą ir kitą erdvinę bei vizualinę logiką.