Eglės Ulčickaitės paroda PRETEKSTAS

Autorė apie parodą:
„Pretekstas [lot. praetextus] – dingstis, susigalvota, prasimanyta priežastis. Šio žodžio, ilgainiui įgavusio klaidinančio „išorinio vaizdo“ reikšmę, kilmė siejama su drabužio aptaisu, su tuo, kas „suausta priešais“. Tai sykiu ir pasiteisinimas, ir pateisinimas. Paroda irgi gali būti geras pretekstas kurti, atidėti kitus reikalus, turėti, ko laukti.
Tapant man visuomet buvo labai svarbus motyvas – ne tik jo plastinė, bet ir reikšminė idėja. Pastaruoju metu ėmiau jausti savotišką motyvų stygių, tarsi nebebūtų prasmės bandyti kažką pavaizduoti ir taip vizualumo narkozėje skendinčiame pasaulyje. Todėl pernelyg neieškodama prasmių ir nevalingai atsigręždama į klasikinius tapybos žanrus – peizažą ir natiurmortą, žvilgsnį nukreipiau į tuos, rodos, nereikšmingus reginius, kuriuos matau savo kasdienėje aplinkoje, dirbtuvėje. Motyvas, anksčiau veikiau buvęs dingstimi tapybai, tarsi apsikeitė su ja vietomis. Taigi paveikslas šioje parodoje yra apmąstomas kaip pretekstas motyvui. Paveikslas, niekuomet iki galo neparodydamas to, kas buvo jo pirminė priežastis, gali būti suprantamas kaip klastinga maskuotė ar dingstis tam, ko žiūrovas jame pasiges. Neretai tai, ką matome, yra tarsi už akių. Bet gal tik taip ir įmanu patirti visumą kaip rezginį, o ne vien kaip reginį.
Šią parodą sudaro dvi paraleliai veikiančios ekspozicijos – Antazavės dvare ir Dailininkų sąjungos galerijoje, Vilniuje. Abi parodos dalys yra pretekstai viena kitai: vienoje eksponuojami ankstesni paveikslai, be kurių nebūtų atsiradę naujesnieji, o kitoje – nauji, kurie yra sąlygoti ankstesniųjų. Tai pretekstas judėti erdvėje ir laike, ieškant paveikslų tarpusavio priežastingumų bet kurį iš jų suvokiant kaip ne iki galo baigtinį, nors jis gali tokiu atrodyti.

Laukiau vasaros, kad galėčiau stebėti vakaro spalvų efemeriškumą sėdėdama ant Nemuno kranto, laukiau karščio bangos ir audros kontrasto. Ir žiogų svirpimo už lango naktį kaime. Laukiau lėtai patiriamo laiko ir kad galėčiau galvoti vien tik apie tapybą, ir vilkėti suknelę. Taip laukiau Nick Cave koncerto.
Dabar laukiu rudens kvapo, spanguolių rinkimo jau šąlančioje pelkėje, ir tik iškritus storam sniego sluoksniui girdimo garso duslumo. Laukiu pamatyti, kaip nusitapys jau pradėti tapyti paveikslai.
Laukimas – tarsi svarmuo rankoje, kai reikia padaryti atsilenkimą – jis apsunkina, bet ir suteikia inercinės jėgos.
Gali būti, kad šis nuolatinis laukimas yra paprasčiausias pretekstas (iš)gyventi.“