Agnės Šemberaitės paroda DRUGYS. EMOCIJŲ TALPYKLOS

Sakoma, kad norint pažinti žmogų reikia atsigręžti į gamtą. Tačiau vabzdžių pasaulis dažniau atstumia nei kviečia priartėti: net žavingais raštais ir spalvomis viliojantis drugys iš arti gali pasirodyti svetimas, atgrasus. Vis dėlto jų ambivalentiškumas, socialiniai ryšiai ir išgyvenimo būdai leidžia atpažinti stebėtinai daug žmogiškosios prigimties bruožų bei prisitaikymo strategijų.
Daugiau nei penkiolika metų vabzdžiai užima reikšmingą vietą keramikės Agnės Šemberaitės kūryboje, atspindėdami skirtingas žmogaus būsenas ir transformacijas. Naujausioje parodoje „Drugys. Emocijų talpyklos“ menininkė susitelkia į drugį, kurio kūnui pasitelkia zoologijos muziejuje pamatyto lokiavėžio (Scyllarus sp.) kiauto formą. Šio naktinio vėžiagyvio pagrindinė gynyba – kamufliažas ir storas, dygliuotas šarvas. Taip tęsiamos Šemberaitę dominančios mimikrijos ir metamorfozės temos, biologinius procesus siejant su žmogaus pastangomis prisitaikyti, apsisaugoti ir išgyventi susidūrus su sudėtinga, ne visada kontroliuojama gyvenimo realybe. Kurdama ciklą menininkė tikėjosi, kad galiausiai jos drugiai „išlįs iš šarvo“, tačiau tam, kaip pati pripažįsta, dar nėra pasiruošusi.
Parodoje pristatomos skulptūros atsirado kartu su realiais menininkės išgyvenimais, tarsi meninės terapijos principu dokumentuojant pastarųjų kelerių metų emocines būsenas. Šemberaitė tikėjosi aprėpti platų jų spektrą, tačiau sudėtingas asmeninio gyvenimo laikotarpis lėmė, kad ekspozicijoje daugiau vietos teko nerimui, pasąmoninėms baimėms ir liūdesiui. Panašios, kone tiražuojamos drugių formos kaskart įgauna kitą charakterį per skirtingą spalvą, dekoro ir faktūros elementus, tapdamos savotiškomis mįslėmis: kokią emociją ar žmogaus būseną slepia kiekviena iš jų?
Universalioje, plačiai paplitusioje drugio simbolikoje susipina gyvenimo ciklų, transformacijos temos. Gamtoje jo spalvingi sparnai gali ir vilioti, ir atstumti, padėti maskuotis ar įspėti apie pavojų, tačiau kartu išlieka itin pažeidžiami. Parodoje įvairios prieštaros, tokios kaip trapumo elementų komponavimas su apsauginiais šarvais, išryškina nuolatinę žmogaus gyvenimo įtampą, kylančią susidūrus su savu pažeidžiamumu ir instinktyviu noru nuo jo apsisaugoti, kartu kalbant apie vidinės pusiausvyros paieškas nuolat kintančiame pasaulyje. Tačiau tikroji pokyčio galimybė dažnai prasideda ten, prieš ką labiausiai norisi užsimerkti.
Agnė Šemberaitė (1972) – šiuolaikinės keramikos menininkė iš Vilniaus. 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos magistrantūros studijas. Nuo 1995 m. aktyviai dalyvauja parodose, bienalėse ir simpoziumuose Lietuvoje bei užsienyje, jos kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejų kolekcijose. Autorė yra pelniusi įvairių apdovanojimų, jų tarpe 2021 m. Latvijos keramikos bienalės „Martinsons Award“ aukso prizą tarptautinėje kategorijoje, o 2025 m. – Metų keramiko kūrybinę premiją. Šemberaitė taip pat kuruoja šiuolaikinės keramikos parodas, yra Tarptautinės keramikos akademijos (IAC) narė ir vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcijai.