KUNIGUNDA DINEIKAITĖ PASIVAIKŠČIOJIMAS SU GULBE
Mes einame kartu su gulbe, ji mano kairėje.
Plaukiame į šiaurę.
Šiaurė pasisuka į vakarus ir saulės palydėjimas tampa amžinu.
Jei egzistuoja burtažodžiai – paslaptingos kalbelės, galinčios apsaugoti užklupus nelaimei, tai Kunigundos Dineikaitės tapybą tikslinga vadinti burtavaizdžiais. Tai – poetiški spalvų ir formų kaleidoskopai, padedantys prisijaukinti griūvantį dangų, nenusidilginti kojų, užkalbėti besikeičiančius kraštovaizdžius, surimuoti gaivališkas stichijas ir nenuspėjamus būties dėsnius. Pati savaime kerinti gamta čia virsta užkerėta, o valia būti už ją mažesniu ir nuolat ja stebėtis iškyla kaip galingiausia jėga.
Šias gelmiškas asmenines pajautas ir intymius ryšius su vietomis menininkė paverčia abstrakčiais peizažais, atsivejančiais iš vaikystės prisiminimų, ilgų pasivaikščiojimų, sapnų spiečių, ar tik vėliau realybėje išsipildančių vizualių apsireiškimų. „Tapyti ateitį reikia atsakingai“, – sako menininkė.
Originaliai interpretuodama savo patirtis ir nuo Renesanso epochos jau nieko nebestebinantį peizažo žanrą, K. Dineikaitė kuria trapius maginius, savitos estetikos pasaulius, kuriuose spalvos ant didelio formato drobių atrodo nutūpusios kaip paslaptingi paukščiai. Imi tikėti, kad plaukiodami paveikslų paviršiuose jie pasirenka potėpių kryptis ir suka keistus kompozicijų lizdus. Sako, kad gulbės tarpininkauja tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jei tai tiesa, panardinę ilgus kaklus į paveikslo dugną, snapais paukščiai ištraukia ištįsusius atspindžius, primenančius, kokia mįslinga ir graži ši tikrovė – almančios upės veidrodyje gimdanti virpančius savo dvynius.
Suvokdama aplinką per spalvų objektyvą, menininkė intuityviai imasi tyrinėti spalvos ir gesto santykius, spalvų ir tapybos galimybes. Spalva čia tampa pagrindine šių trapių patirčių perteikimo priemone. Parodoje eksponuojami naujausi menininkės kūriniai veikia kaip nostalgiški liudijimai apie laiką, kai galėjome užčiuopti vėjo pulsą, debesų žaliuzėmis filtruoti šviesą, rūgšti medžių žalia buvo begalinė, o oras buvo saldus kaip paukščių pienas. Ir jei tai tikrai burtavaizdžiai, nutapyti tada, jie gali išsipildyti rytoj.
Jogintė Bučinkskaitė